Šių metų pradžioje koronavirusas sukėlė globalią epidemiologinę krizę. Pirmoji banga nuslopo pavasario pabaigoje, tačiau ekspertai perspėjo neatsipalaiduoti, nors valdžia ramino, kad situacija yra valdoma ir civilinės saugos institucijos yra pasirengusios visiems galimiems iššūkiams. Lietuvoje eksponentiškai augant piliečių užsikrėtimų skaičiui ir susirūpinimą keliančioms tendencijoms, dar spalio mėnesį Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovai (NVSC) dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo kreipėsi į visuomenę prašydami savanoriškai prisidėti prie greitesnio koronaviruso skambučių centro veikimo – padedant apklausti užsikrėtusius asmenis, nustatyti jų kontaktus, kad būtų sparčiau užkirstas kelias infekcijos plitimui. Taip pat buvo paprašyta ir Lietuvos kariuomenės pagalbos, prieš tai pirmiausiai neįvertinus ir nepanaudojus nevyriausybinių organizacijų potencialo.
Tikslinga paminėti, kad atsižvelgiant į galiojančius šalies teisės aktus, kariuomenė gali teikti pagalbą valstybės ir savivaldybės institucijoms, kai jos pačios nesuvaldo ekstremalios ar krizinės situacijos, ar neturi tam reikalingų pajėgumų. Lietuvos kariuomenės pirminis uždavinys taikos metu yra saugoti valstybės suverenitetą ir rengtis ginkluotai gynybai. Įsivaizduokime blogiausią scenarijų, jei pandemijos metu valstybei kiltų dar ir hibridinės ar net karinės grėsmės. Kariai būtų nedelsiant sugrąžinti į savo nuolatines dislokacijos vietas. Todėl kyla klausimas, kodėl pirmiausiai yra pasitelkiama kariuomenė, kai keli tūkstančiai NVO savanorių yra pasirengę padėti valstybei tokiu sudėtingu laikotarpiu?
BNS Spaudos centrui savo komentaruose apie neišnaudotą NVO potencialą kalbėjo NVO koalicijos direktorė, NVO ekspertė Gaja Šavelė ir Remigijus Žilinskas, saugumo, gynybos ir krizių valdymo tyrėjas. Jie pabrėžė, kad sprendžiant tokios pandemijos sukeltus padarinius, Savanorių pasitelkimas krizių valdyme turi būti sisteminis sprendimas ir jie gali padėti spręsti iškilusias problemas, NVO turi ne konkuruoti su valstybe (kaip kad dažnai laikoma), bet padėti jai ir bendradarbiauti. Matome, kad efektyvaus pandemijos valdymo ir bendradarbiavimo užtikrinimui reikalingas konstruktyviai veikiantis viešojo ir privataus sektoriaus koordinavimas. Be to, vis dar būna situacijų, kai NVO sektorius matomas ne vien kaip įvairių institucijų partneris, o ir konkurentas.
Įvertinus pirmosios bangos pamokas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu, nevyriausybinės organizacijos ir savivaldybių atstovai dalijosi patirtimi, kaip kartu susitelkus galima nuveikti daug prasmingų darbų organizuojant savanorišką veiklą, taip pat parengė išsamias rekomendacijas „Kaip organizuoti savanorišką veiklą ekstremaliosios situacijos metu“. Be to, Lietuvos šaulių sąjungos nariai buvo vieni pirmųjų dar vasario mėnesį įsitraukę į įvairaus pobūdžio pagalbos teikimą visuomeniniais pagrindais tiek visuomenei, tiek valstybės ir savivaldos institucijoms. Verta paminėti, kad pandemijos pradžioje beveik visas savanorių asmens apsaugos priemones daugelis organizacijų turėjo įsigyti savomis lėšomis arba jas gavo iš rėmėjų.
Šiuo metu Lietuvoje savanoriauja šiek tiek daugiau negu penktadalis (14,6 proc.) šalies gyventojų (tikėtina, kad pandemijos metu savanorių skaičius išaugo), o nevyriausybiniame sektoriuje veikia daugiau negu 12000 organizacijų, kurios yra arčiausiai žmonių ir geriausiai įsigilinusios į vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems ir įvairioms bendruomenėms šios pandemijos metu kylančius iššūkius, rūpesčius bei problemas.
Visas NVO koalicijos straipsnis skelbiamas čia,
